Apie Lietuvos valdžios „impotenciją“ (atsakymas V.Normanui)

Posted by deividuska on April 13th, 2011

Atsakymas V.Normanui apie Lietuvos valdžios impotenciją ir Lietuvos bankrotą. Iš pradžių, lyg ir įdomų publicistinį rašinėlį skaitant, susidarė įspūdis, kad autorius pats suvokdamas, o gal ir nelabai, siūlo mums „atsiverti“ ir parsiduoti likusiam pasauliui visais įmanomais būdais.

Taip kaip anglai, prancūzai, vokiečiai ir kiti „pavyzdžiai“. Labai skambi autoriaus nuomonės pirmoji pastraipa ir pavadinimas. Nuomonė, kuri užbaigta klaustuku, man sako, kad rašo rašytojas tam, kad rašytų. Mintis dėlioja ir skyrybą tikrai gerai išmano, nors prieštaravimų savo paties (?) mintims gausu.

Noriu pradėti nuo pastebėjimo, kad Portugalija neprašo pagalbos, ši šalis jos netgi kratosi. Tačiau tuos pietiečius, kaip ir jų kaimynus ispanus (pastariesiems jos visai nereikia), pagalbą priimti įnirtingai verčia tarptautinės rinkos su eurų spaustuve – Europos Centriniu Banku (ECB) priešakyje. Tai tas pats aparatas, kuriam mes, anot rašytojo, turėtume kuo plačiau skėsti galūnes. Krizė tikrai nė neketina trauktis, ir nesitrauks, kol jos ištiktieji patys jos nepatrauks iš kelio. O premjero darbą vadinti impotentiška politika tikrai nereikia, žmogus gali ir įsižeisti.

Reikėtų prisiminti, kad sudarant dabartinę Vyriausybę, premjero posto niekas labai ir nenorėjo, matyt pritrūko drąsos didžiuoju šalies prasiskolinimo metu. Visi kartu esame kalti, kad skęstame. Dabar jau kartu ir kylame iš dugno. Kaip ir buvo planuota, ketvirtadienį ECB pakėlė bazinę metinių palūkanų normą 0,25 punkto, iki 1,25 proc. Ta proga, skolininkų kilimas iš dugno, patinka tai visiems ar ne, pasunkės. Visi skolininkai, pasiskolinę litais ir eurais, už būsto paskolą mokės didesnes mėnesines įmokas bankui, negu pastaraisiais mėnesiais.

Turtingi tie išsivystę europiečiai, lyg ir su savo didelėmis biudžeto ir asmeninėmis skolomis, klykiančiais svetimtaučiais ir jų atneštomis problemomis. O ir tie eiliniai, labiau už mus ekonomiškai išsivysčiusių šalių gyventojai – ekonomikos kelėjai nuo pirmadienio iki penktadienio, bent jau dauguma iš jų, savo šalyse visai nėra daug toliau pažengę už mus, neskaitant daugiakultūriškumo atneštų socialinių problemų. Kai kurių šalių piliečiams padeda švelnesnis klimatas, bet šito niekada nenusipirksime. Tačiau Šiaurė, sako, padeda atbaidyti kvailius.

Mes, lietuviai, su savais kasdien kovojame socialiniuose mūšiuose, o jie, tie „sektini pavyzdžiai“ dar ir su svetimais turi skaitytis. Dauguma šeimų Lietuvoje turi po būstą šiokį tokį, automobilį vieną kitą, ir dar sodą. Lietuvos sodai iš viso yra fenomenas ir ne tik kainos bei ekologijos atžvilgiu! Dalis iš mūsų už būstą turime paskolą bankui pusei savo gyvenimo. Taip pat kaip ir kiti ekonomiškai išsivysčiusių ir besivystančių šalių gyventojai. Kiti neturim nei paskolos, nei būsto. Dėl įvairių priežasčių. Vieni dar per jauni iš viso savarankiškai gyventi, užtat nori visko čia ir dabar. Kiti – nes bankas paskolos nedavė (ačiū Dievui?), dar kiti niekada ir nežinojo, kaip gyventi, kad savo namus įsigytų.

Aš dabar gyvenu emigracijoje, svetimą ekonomiką keliu nuo pirmadienio iki penktadienio, jeigu pasiseka. Tačiau nepykite, ilgai neužtruksiu, dar ir parvešiu „svetimų“ pinigų. Manau, kad ta atsivėrimo ir parsidavimo vizija, kurią perša V. Normanas, yra netinkama, ir geriausiu atveju, naudinga tik tam tikrai daliai Lietuvoje gyvenančiųjų. Kaip ir dabartinė tvarka – ji irgi yra naudinga tik tam tikrai daliai žmonių, todėl iš esmės niekas nepasikeistų, tik tiek, kad apsunkintų dalią tų, kurie su tęstinumu jau ilgai kažką kuria, kai kurie netgi lietuvių tautos labui! Ir tuo pačiu suteiktų galią tiems, kurie nori ir galvoja, kad gali.

Ekonomikos atsigavimas – ne valdžios, o visos tautos reikalas

Gal ir gali. Bet šitie naujieji, potencijos pilni subjektai, autoriaus nuomone, turi būti užsienio turtų valdytojai. Ekonomikos atsigavimas tikrai yra ne valdžios, o visos Lietuvos reikalas ir čia su didžiuliu užsidegimu pritariu. Bet ne knygas apie 20 metų senumo įvykius reikia pasitelkti. Jas tegul skaito Dramblio Kaulo Kranto, Egipto, Tuniso ir kitų iš galbūt netinkamo režimo besivaduojančių tautų vedliai. Tik laikas parodys, kur jie visi ten bėga.

Jeigu ši šalis ir tauta mums rūpi, turime ne tik siūlyti sprendimus, bet ir juos kartu įgyvendinti. Ir tikrai neprašyti dėdžių kitapus valstybės sienos, kad ateitų mums padėti ir įgyvendintų mūsų idėjas. Tikėtis, kad jie ateis ir mums padės, kad jie padarys tai, dėl ko mūsų šalis ir tauta kils į aukštumas, yra naivu. „Šaltas investuotojo iš užsienio protas“, kaip jį pavadino vienas DELFI rašantis pilietis, viską gerai pamatavęs duos tai, ko paprašysi, jeigu jam tai bus finansiškai naudinga. Jau kartą, ne taip seniai, davė, o kai staiga kilo pagrįstų abejonių, kad ne tik neužsidirbs, bet dar ir paskolintų pinigų už aukso vertės namus gali neatgauti – supanikavo ir nebedalino „gėrio“ ne tik išsvajotam būstui nusipirkti, bet ir apskritai nustojo skolinti visiems, trykštantiems optimizmu ir norintiems augti.

Dar ir valstybę valdantiems griežtai pasakė, jog jeigu šie tuoj pat sudarys sąlygas išsinert iš kilpos ir bankrutuoti tiems piliečiams, kurie atsidūrė pralošusiųjų gretose, tai dar ir padarys ką nors baisaus, kaip antai nebeišties pagalbos rankos skylėtam biudžetui sulopyti.

Svarbiausias dalykas, ką reikia ir bandoma daryti mūsų šalyje, prasiskolinusioje užsienio investuotojui – visais būdais nedarbą mažinti. Tai ir bando daryti mūsų tautos išrinktieji, kartu su visa tauta. Kol kas sėkmingiausias metodas šiam tikslui pasiekti, mano akimis, tapo laikina emigracija. Tikėkimės, kad tautos išrinktiesiems ir šalies viduje pavyks tą tikslą kaip galima greičiau pasiekti.

Kad ir kaip netikėtai nuskambės, bet ekonomikos kėlimu užsiimti teks mums – jaunajai kartai. Mes, mūsų aštrūs protai ir energija, yra tas katalizatorius, kuris gali ir turi prikelti Lietuvos ekonomiką.

Pensininkai ir priešpensinio amžiaus žmonės jau prisikilnojo iki skausmo per tuos du dešimtmečius. Tikrai ne jie mus ištrauks iš duobės ir tikrai ne pusmečio tam prireiks. Vieniems iš jų pasisekė, kitiems nelabai. Bet esmė ta, kad vyresnioji karta jau nebėra nusiteikusi ir tuo labiau pajėgi prisiimti naują naštą. Jie tęsia seniai pradėtus darbus ir tikisi juos užbaigti. Labai gerai, kad darbšti tauta esame. Jeigu ir pagyvenę žmonės masiškai purtytųsi darbo, tai profesionaliai atliekančių pareigas šalyje sumažėtų dar labiau.

Jaunimo nedarbas Lietuvoje yra labai aukštas, ir nereikia dėl to užsimerkus klykti ant Lietuvos valdžios. Šitaip yra ir kitose Europos šalyse, Afrikoje, JAV, Azijoje, ir tai yra iššūkis, kurį reikia priimti. Galimybės kiekvienam naujosios kartos atstovui yra skirtingos, bet prisiminkite – kuo daugiau padarysi, tuo daugiau turėsi.

Aš ir pats aktyviai seku Lietuvos darbo rinką tiek, kiek tai man reikalinga – laiko klausimas, kada grįšiu į gimtinę ir ieškosiu tinkamo darbo. Pasiūlymų daugėja, o ir atlyginimai iš triženklių grįžta į keturženklius. Ir vis daugiau kalbų kyla imigracijos tema. Jeigu ir toliau nebus norinčių dirbti – laiko klausimas, kada verslo atstovai pakvies norinčius dirbti iš kaimyninių šalių, kurie nuolankiai dirbs, nes būtent dėl to atvažiuos. O kai priveš, tai ne po vieną, ir tada jau jų neišprašysi taip lengvai. Kur tai nuves, žino kiekvienas, kuris pats ragavo emigranto duonos.

Pilietiškumo pavyzdys – pirkti iš kasos aparatą turinčio turgaus darbuotojo

Valdžia yra ne tik privilegija, bet ir didelė našta, ypač dabartiniu laikotarpiu ir ne tik su kyšių atsisakymu ten reikia kovoti. Mūsų šalyje ir už jos ribų yra daug protingų ir gabių Lietuvos piliečių ir jie visi siūlo sprendimus, kurie gali iš susiklosčiusios situacijos išvesti. Kaip į pasiūlymus reaguojama yra kitas klausimas, į kurį atsakymą žino tų pasiūlymų besiklausantieji. Nereikalingi ir nepamatuoti yra išvedžiojimai, kad finansų ministrė neva yra beginklė ir negali nieko padaryti. Daro, ir daro, sakyčiau, iš peties.

Įvesti kasos aparatus Lietuvos turguose iki šiol kol kas dar niekam nepavyko. O štai I. Šimonytės pozicija tuo klausimu yra griežta ir argumentuota. Kiekvienoje civilizuotoje šalyje prekybininkai pinigus muša į kasą, tai ir mes, norėdami tapti labiau ekonomiškai išsivysčiusia valstybe, neturėtume būti išimtimi. Sprendžiant iš to, kiek žmonių į turgų eina apsipirkti ir kiek pirkinių iš ten namo tempia, turgaus prekybininkų gaunamos grynųjų pinigų sumos ne ką mažesnės nei į dešimtis kasų prekybos centruose surenkamas. Šitas ambicingas tikslas ne tik padės surinkti daugiau pridėtinės vertės mokesčio, bet ir apskritai įves daugiau tvarkos tose smulkiųjų verslininkų vertinamose prekybos vietose.

Jau nuo seno žmonės, ypač pinigus skaičiuojantys, žino, kad turguje galima nusipirkti aukštos kokybės žemės ūkio gėrybių. Ypač daržovių, pieno produktų ir mėsos. Tik, deja, ne visada tenka kramtyti tai, ką galvojame, kad kramtome. Esant dabartinei tvarkai, pigi šunų maisto žaliava kartais tampa visai kuo kitu, patiektu ant savaitgalį per giminių susitikimą papuošto šventinio stalo, o morkytės ir kitos daržovės, turinčios padėti išlikti sveikiems ir gražiems, kitą kartą gali ir apkarsti. Argi tikrai visi taip nori valgyti neaiškios kilmės maistą?

Puikus ir sveiku protu suvokiamas pilietiškumo pavyzdys būtų turguje pirkti maistą ir kitas prekes tik iš kasos aparatą naudojančio turgaus prekeivio. Sakote, norite, kad šešėlinė ekonomika nedarytų tokios didelės žalos valstybei? Bent tokiu mandagiu gestu prisijunkite prie biudžeto įplaukų didinimo. Jums tai nieko nekainuos, o už kiekvieną išleistą 100 Lt „daukantinę“ į biudžetą įkris 21 Lt. Galbūt mums pasiseks ir valstybei reikės mažiau skolintis iš ECB ir kitų, kuriems skolą grąžinti reikės su palūkanomis? Kaip taisyklė, skolinamasi ne vieneriems metams, tai ir skola pabrangsta ne 10 proc. Blogiau nuo daugiau surinktų mokesčių tikrai nebus. Ir nepamirškite čekio!

Lietuva – unikali šalis

Apie prostituciją, tai kalba trumpa – nėra jokio reikalo mūsų moteris pardavinėti, tuo labiau užsieniečiams. Moterį pirkti iš viso yra gėdinga. Ir tikrai labiau nenuskursi, jeigu pinigus skirsi kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, investicijoms.

Esu daugiau mažiau apsiskaitęs ekonomikos tema ir straipsnio apie valdžios impotenciją autoriui noriu priminti, kad nuo 2004 metų gegužės 1-osios dienos Lietuva tapo pilnateise Europos Sąjungos nare. Nuo tos neeilinės dienos, lietuvių kalba tapo viena iš oficialių ES kalbų, mūsų piliečiams atsivėrė sienos į visas Sąjungos nares, taip pat ir mūsų sienos plačiai atsivėrė visoms ES narėms. Užsieniečiai turi begalę galimybių pas mus kurti verslą ir užsiimti kita veikla. O kad Lietuvos žemė yra mūsų, tai yra puiku! Aš lenkiu galvą prieš tuos, kurie deda pastangas dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje pratęsimo Europos Komitete.

Taip pat visiems besidomintiems šia tema yra žinoma, kad užsienio bendrovės, įsteigusios Lietuvoje atstovybes ar filialus, mūsų žemę pirkti jau gali ir sėkmingai tai daro. Kas būtų, jeigu mūsų šalies žemę be jokių apribojimų pradėtų masiškai supirkinėti užsienio šalių piliečiai? Turbūt kažkas panašaus į tai, kas įvyko, kai pelnų ištroškę investuotojai atrado pigaus lietuviško būsto rinką. Žemės kainos greitai pakiltų. Sakote, pinigų gautume? Užtai žemę prarastume! Gi ne lietuvis pirks tuos brangius hektarus. Aš manau, kad mes ir be savo žemės išpardavimo galime išsigelbėti, bent jau nuo totalaus užvaldymo tai tikrai, ir kvailiais dėl to netapsime.

Vienas iš pagrindinių mūsų ginklų prieš ekonominį krachą ir išnykimą yra ekologija. Ekologiniai ūkiai, ekologiški ir taupūs namai – štai kur sėkmingos Lietuvos ateitis. Nemažą dalį pajamų daugelyje šeimų suryja mokesčiai už šildymą, už kurį didelė pelno dalis nusėda ne Lietuvoje. Žaliavos brangsta ir sudaro didelę dalį savikainos, rusiškos dujos – ne išimtis. Todėl būkime gudrūs ir pigiai žemės svetimiems neparduokime.

Geriau ir toliau auginkime maisto produktus. Žmonių pasaulyje daugėja, valgyti nori visi. Maisto produktai, ypač ekologiškai užauginti, nuolat brangsta, todėl reikia patiems vystyti žemės ūkį. Valgysim sveikai, dar ir parduosim užsieniečiui. Dar reikėtų priminti, kad Lietuva turi didžiules gėlo vandens atsargas, kuo negali pasigirti likęs pasaulis. Badu tikrai nemirsime. Ir turime tai branginti, o ne vykdyti dar vieną išpardavimą. Užsodins po to genetiškai modifikuotomis bulvytėmis ir kukurūzais mūsų dirvonuojančius laukus, patys turėsim pirkti ir valgyti tuos produktus. Bent jau pamodifikuotų tas bulvytes profesoriai taip, kad Kolorado vabalai nepultų…

Turizmo sektorius 2011 metais planuoja kaip niekada sėkmingus metus. Kaip žinia, šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Puiki proga atgaivinti turizmo ir paslaugų sektorių. Suvažiuos turtingų sportininkų ir neskurstančių fanų būriai iš visos Europos. Jeigu mes visi gerai pasirodysime, didelė tikimybė, kad dalis jų vėliau čia ne kartą apsilankys, šitoje saulėtos vasaros šalyje su daugybe kultūrinių renginių, sveikatingumo centrais ir sanatorijomis, pajūrio kurortais, srauniomis upėmis, žaliais miškais ir kaimo turizmo sodybomis. Todėl pasiraitokit rankoves!

Lietuva yra unikali šalis ir nereikia visko piešti tamsiomis spalvomis. Netgi savo valiutą turime ir patys sau pinigus spausdiname. Pagyvensim – pamatysim, kur pasaulis pasisuks. Nėra pas mus žemės drebėjimų. Ačiū Dievui, kad mes nesikišame į Afrikos šalių ir kitų nelaimės ištiktų tautų vidaus reikalus. Dėkoju visiems, kas Lietuvą brangina ir nepardavinėja kaip prostitutės.

Leave a Reply